Lietuvio kodas : įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų / Gediminas Kulikauskas. – Vilnius : Tyto alba, 2018 (Vilnius : BALTO print). – 414, [2] p. : iliustr., portr. ; 24 cm. – Bibliogr. išnašose. – Tiražas 3000 egz.. – ISBN 978-609-466-300-0 (įr.)
„Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir… degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Knygos autorius Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.
„Šios knygos idėja gimė netyčiom, kai ruošdamas medžiagą visai kitam darbui, sumaniau aprašyti vieną XX a. pradžios Lietuvos gyventojų vasarą. Pamažu tų žmonių gyvenimo papročiuose, mąstymo būde, poelgiuose su nuostaba ėmiau atpažinti ir daugelį šių dienų lietuvio savybių. Tokių radau ir pažvelgęs į žilesnius laikus — XIX amžiaus gelmes, ne vieną pastebėjau ir tarpukario „smetoniniuose“.
Pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų. Kasti reikia gerokai giliau.
Gal padės suprasti, kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai (tebe)daro įtaką šių dienų gyvenimui. Tad šioje knygoje ir bus ieškoma lietuviško nacionalinio charakterio šaknų maždaug šimtmečio senumo kloduose. Nors šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje.“
Iš knygos „Įžangos“, p. 11.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime. Veidrodis negailestingas, bet tikras.
Nėra komentarų