Prarasto orumo beieškant : publicistikos straipsnių rinktinė / Tomas Venclova. – Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016 (Vilnius : Petro ofsetas). – 543, [1] p. ; 22 cm. – Tekstas liet., lenk., rus.. – Tiražas 400 egz.. – ISBN 978-609-405-139-5 (įr.)

„Pavadinimas „Prarasto orumo beieškant“ glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, –rinktinės pratarmėje rašo knygos autorius Tomas Venclova.

„Esu dirbęs bent keturiose srityse. Pirmiausia, rašiau ir verčiau į gimtąją kalbą eilėraščius – tai darau ir dabar. Antra, daug metų dėsčiau ir skelbiau filologinius straipsnius, paprastai paskaitomus tiktai specialistų. Trečia, turiu parašęs nemažai esė: kartais – apie literatūrą, kartais – apie svarbiausiąjį man miestą Vilnių, kartais – apie žmones, su kuriais tekdavo susitikti. Ketvirtoji sritis – publicistika. Ji sulaukdavo įvairaus, dažnai kritiško atgarsio, nes mano pažiūros ne visada sutampa su ta paradigma, kurią diegė ir tebediegia lietuvių tautiniai veikėjai nuo Simono Daukanto iki pastarųjų laikų. Ko gero dabartinėje Lietuvoje esu laikomas veikiau kontroversišku publicistu negu poetu, eseistu ir filologu. Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jei dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.

Straipsnius apie politiką (arba publicistikos mintis apie kultūrą) spausdinu bent penkiasdešimt metų. Jie buvo surinkti keliose knygose: emigracijoje išėjo „Lietuva pasaulyje“ (1981), Vilniuje – „Vilties formos“ (1992) ir visai neseniai „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“ (2015), pastaroji knyga parašyta drauge su Leonidu Donskiu. Čia dar būtų galima pridurti interviu knygą „Manau, kad…“ (2000). Atskirų knygų būta ir anglų, rusų, lenkų, švedų, vengrų kalbomis, dažnai jos ne itin lengvai randamos. Todėl ir leidžiama ši rinktinė.“

Prof. Tomas Venclova – iškilus poetas, intelektualas, publicistas, literatūros tyrinėtojas, Jeilio universiteto profesorius, garsus sovietmečio laikų disidentas, pasirinkęs emigranto ir pasaulio piliečio dalią. Jo poezija patenka į XX ir XXI a. lietuvių poezijos aukso fondą, o gausūs vertimai į įvairias užsienio kalbas liudija apie tarptautinį poeto pripažinimą. Rašo lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Tomas Venclova gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje. 1960 m. baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. 1966-1971 m. studijavo semiotiką Tartu universitete. 1966-1973 m. (su pertraukomis) dėstė VU.

1975 m. pavasarį Tomas Venclova  komunistų partijos centro komitetui parašė „Atvirą laišką“, kuriame pareiškė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai.“ 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.
Dėl politinių priežasčių, disidentinės veiklos jo kūrybinė veikla buvo apribota, užkirstas kelias į LSSR rašytojų sąjungą.
1977 m. emigravo į JAV. Už „veiksmus, nesuderinamus su SSSR piliečio vardu“, tais pačiais metais jam atimta pilietybė. Gavęs politinį prieglobstį JAV, dirbo universitetuose, 1985 m.  Jeilio universitete apgynė filosofijos daktaro laipsnį.

Išeivijoje jam daug padėjo J. Brodskis. Poetus jungė pasipriešinimas totalitariniam režimui, poezijos samprata, vertimai. Trečiasis draugijos narys – VDU garbės daktaras Č. Milošas.

T. Venclova yra tarptautinio masto poetas, susilaukęs plataus pripažinimo. Tai išskirtinis, išeivijoje gyvenąs lietuvis poetas, kurio kūrybą kitataučiai taip gausiai verčia į savo kalbas. Tomo Venclovos eilėraščių yra pasirodę angliškai (vert. D. McDuff), rusiškai (J. Brodskis), lenkiškai (Cz. Milosz, S. Baranczak, W. Woroszylski), vengriškai (D. Tandori) ir kt. 1980 m. Tomas Venclova dalyvavo „Poetry International“ festivalyje Roterdame, kur jo kūryba išversta į kelioliką kalbų, įskaitant arabų ir japonų.
(Parengta pagal: http://www.vdu.lt)

„Rašytojas anaiptol nėra visagalis, dažnai jis tiesiog bejėgis. Bet mums derėtų priimti tam tikrą elgsenos kodeksą. Tas kodeksas nėra cenzūra ar kažkieno primesti „politinio korektiškumo“ reikalavimai: tai laisvo pasirinkimo dalykas. Nereikalauju, kad visi jį priimtų, bet pasilaikau teisę laikyti savo bičiuliais tik tuos, kurie priima. Svarbiausia to kodekso taisyklė turėtų būti ta pati, kaip Hipokrato priesaikoje: primum non nocere, pirmiausia nekenkti. Tai yra, jokiomis aplinkybėmis neskatinti ir neteisinti žudymo.

Beje, tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti, nes tai reiškia: niekada neiškelti savo tautos interesų aukščiau už žmogaus teises; niekada nepagražinti savo istorijos, ypač neversti herojais nenaudėlių, kurie, girdi, „kovojo už tautą“; niekada neužmiršti ir neteisinti savo kaltės, net jei kaimyno ar priešininko kaltė rodosi – arba yra – didesnė negu tavoji; niekada netaikyti dvigubo standarto, net jei kaimynas ar priešininkas jį taiko; iš viso, palikti kaimynui aiškintis jo nuodėmes, o pačiam aiškintis savąsias (kiekvienoje tautoje anksčiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie paseks tavo pavyzdžiu). Vadinasi, priešintis pasipūtimui, piktavališkumui, neparankių faktų nutylėjimui, net jeigu tai verčia ginčytis su savo šalies valdžia arba, dar blogiau, su nuomonėmis ir emocijomis, vyraujančiomis tautos daugumoje. Ir čia sunku tikėtis pasisekimo. Atlyginimas bus tik vienas – pėdsakas nedaugelio žmonių atmintyje.“

Ištrauka iš straipsnio „Balkanai ir Baltija“. Akiračiai, 1995, Nr. 2.