Savanoriai: fotografinė atmintis : iš Eugenijaus Peikštenio rinkinio / knygą sudarė Kęstutis Grigaliūnas ir Agnė Narušytė. – [Vilnius] : Vaizdų archyvas, 2017. –  206, [2] p. : iliustr., faks., portr.  – Tekstas liet., angl. – Turinyje aut.: Agnė Narušytė, Eugenijus Peikštenis, Vidas Poškus, Jonas Vaičenonis. –  Bibliogr. išnašose. –  Tiražas 350 egz. –  978-609-95539-8-6 (įr.)

1919 m. suburta ir skubiai apmokyta Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą – apgynė šalį net nuo trijų priešų (bolševikų, bermontininkų, lenkų) ir sudarė sąlygas įtvirtinti valstybę. Artėjant nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, knygoje prisimenami svarbiausi šios istorijos veikėjai – savanoriai ir šauktiniai kareiviai, eiliniai ir puskarininkiai, kurių portretus surinko kolekcininkas Eugenijus Preikštenis. Tradicinėse ateljė fotografijose – mūsų atminties kariuomenė.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Nuo šio momento buvo pradėtas aktyvus valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo darbas. Lietuvos Respublika ne tik turėjo apibrėžti valstybės teritorines ribas, organizuoti šalies savivaldą, administracines struktūras, atkurti po Pirmojo pasaulinio karo sunykusią ekonomiką, bet ir sukurti savo ginkluotąsias pajėgas, kurios užtikrintų Nepriklausomybės išsaugojimą. Nepaisant tikėjimo šviesia ateitimi, Lietuvos kariuomenės kūrimo procesas sulaukė rimtų išbandymų. Valstybės kūrėjų nuomonės išsiskyrė. Vieni pasisakė už kariuomenės kūrimą, kiti gi teigė, kad Lietuvai apskritai kariuomenės nereikia, nes ji yra taiki šalis ir su niekuo kariauti nesiruošia. 1918 m. rudenį išaugusi bolševikinės Rusijos grėsmė nepaliko abejojančių, tiesa, kariuomenę teko kurti prasidėjus karui už Lietuvos laisvę ir valstybingumo išsaugojimą. Kūrimo darbai pareikalavo didelių politinio elito pastangų ir eilinių žmonių, kuriuos vedė savanorystės idėja, atsidavimo. <…>

1918–1920 m. laikotarpiu atgimusi Lietuvos valstybė sugebėjo sukurti kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Tai buvo daugiau nei 10000 užgrūdintų Nepriklausomybės kovose vyrų, kurie reprezentavo visus visuomenės socialinius sluoksnius nuo mažažemio iki dvarininko, nuo bežemio darbininko iki tarnautojo ar inteligento. Jų gretose buvo ir skirtingų tautybių bei religijų atstovai. Būdami kariuomenės branduoliu, jie negailėdami jėgų ir sveikatos narsiai gynė valstybingumą ir visada buvo pasiryžę žūti už Laisvę. Daugiau nei tūkstantis šių didvyrių buvo apdovanoti aukščiausiais valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiais. Karo audroms nurimus, dauguma šių vyrų grįžo į civilinį gyvenimą, kiti pasiliko kariuomenės rikiuotėje ar dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Prabėgus keleriems metams, nebūdami abejingais piliečiais, Laisvės kovų savanoriai sukūrė gausiausią narių skaičiumi buvusių karių organizaciją – Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungą (Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą).

Iš Jono Vaičenonio straipsnio „Savanoriai – Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimo branduolys (1918–1920 m.)“ knygoje.

Kęstutis Grigaliūnas “Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)”. Video instaliacijos fragmentas.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui koncernas „MG Baltic“ visiems Seimo nariams išsiuntė ką tik išleistą Kęstučio Grigaliūno ir Agnės Narušytės sudarytą knygą „Savanoriai: fotografinė atmintis“. Fotografijų albumo principu sudarytoje knygoje publikuojama daugiau nei 700 fotografijų iš Eugenijaus Peikštenio rinkinio.

Eugenijus Peikštenis: „Lietuva išgyveno sovietinę ir nacistinės Vokietijos okupacijas. Daugelis žmonių patyrė represijas – tremtis, lagerius, kiti pasitraukė iš Lietuvos. Šeimos, žinodamos, kad turimos nuotraukos gali tapti įkalčiais, jas slėpė ar net naikino. Nemažai jų konfiskavo sovietinės represinės struktūros. Tad dalies šeimų nuotraukos neišliko. Didelė dalis mano kolekcijos nuotraukų yra dedikuotos ne šeimos nariams, bet draugams ir draugėms. Tad nuotraukose užfiksuotų karių artimieji, praradę šeimų archyvus per istorinius kataklizmus, gal net nežino, kad jos išsaugotos kitose šeimose. Tikiuosi pasirodžius šiam leidiniui atsiras žmonių, kurie nuotraukose atpažins savo artimuosius“. (P. 172)

Eugenijus Peikštenis gimė 1957 m. kovo 15 d. Pabiržės kaime Biržų rajone.
Baigė Kauno 27-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos fakultetą.
1984–1986 m. dirbo Alytaus kraštotyros muziejaus Merkinės filialo mokslo darbuotoju, 1986–1990 m. – Varėnos rajono kultūros skyriaus vedėju, 1991–1993 m. – Dzūkijos nacionalinio parko mokslo darbuotoju, etnografu, 1994–1997 m. – tarnybose prie LR Finansų ministerijos.
Nuo 1997 m. vadovauja Genocido aukų muziejui, yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas.
Vadovavo rengiant ir įgyvendinant naujas Genocido aukų muziejaus ekspozicijas, rengė Tuskulėnų „Rimties parko“ muziejaus koncepciją, paskelbė straipsnių ir skaitė pranešimų mokslinėse konferencijose.
Domisi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės istorija, kolekcionuoja su šia tema susijusias nuotraukas.
http://genocid.lt/muziejus/lt/560/c/

„Ši knyga, skirta nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, primena žmones, padariusius stebuklą. Savanoriai – tai atminties kariuomenė, apgynusi šalį ir leidusi įtvirtinti Lietuvos valstybę“, – teigia knygos sudarytojai Kęstutis Grigaliūnas ir Agnė Narušytė.

„Savanoriai turėjo labai aiškias vertybes ir prioritetų koordinates, padėjusias rinktis tai, kas svarbiausia, nepaisant galimų pasekmių ir aplinkinių nuomonės – tai šiandien lygiai tiek pat svarbu kaip ir anuomet. Žvelgiant į savanorių nuotraukas supranti, kad šie žmonės įprastomis aplinkybėmis buvo tiesiog draugai, kaimynai, giminės, lietuviai. Išmušus pasirinkimo valandai jie tapo didvyriais. Tikiu, kad mes visi galime daug daugiau nei įsivaizduojame“, –  sako koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus.

Pagal: http://mgbaltic.lt/lt/naujienos/naujienos/mg-baltic/mg-baltic-siemet-seimo-nariams-dovanoja-knyga-savanoriai-fotografine-atmintis.html

„