Šiaulių rajono savivaldybės administracijos dalinai finansuotą projektą ,,Žvilgsnis į senelių žaislų dėžę‘‘ vykdo  trys Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos struktūrinių teritorinių padalinių (bibliotekų) darbuotojos: Bubių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūra Valuckienė, Bazilionų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Asta Platiakienė ir Gilvyčių vyresnioji bibliotekininkė Ona Juškenienė.
Gilvyčių bibliotekininkė Ona Juškėnienė kartu su Gilvyčių  pagrindinės mokyklos mokiniais Gabija  Dolgariova, Kamile  Rusteikaite ir Simu Žalnieravičiumi lankėsi pas Aldoną Bražienę, Antaną  Šiuipį, Elzbietą Čepulienę, Eugeniją Gaižauskienę, ir Laimutę Lukošiunienę. Minėti senoliai nuoširdžiai ir vaizdžiai  papasakojo apie savo vaikystę ir to laiko žaislus, bei žaidimus.  Mokiniai susidomėję klausėsi senolių pasakojimų ir  užfiksavo diktofonu.
Bazilionų bibliotekos darbuotoja Asta Platiakienė su jaunaisiais bazilioniečiais aplankė senolę Lionginą Railienę, greitai švęsiančią aštuoniasdešimtmetį. Senolė pasakojo, kad šeimoje augo penki vaikai. Vaikystėje Liongina žaisdavo įvairius žaidimus. Mergaitės iš audeklo atraižų pasigamindavo skudurinių lėlyčių. Labai mėgdavo žaisti žaidimą „Kerėbla“. Iš nebenaudojamo maišo gabalų pasiūdavo kerėblos kūną, prikimšdavo šiaudų arba šieno, viršugalvyje pritvirtindavo ragiukus ir sodindavo ant kėdutės. Susirinkę vaikai vienam užrišdavo akis ir šis nieko nematydamas, dar keletą kartų apsuktas, kad nežinotų kurioje pusėje „sėdi“ Kerėbla, turėdavo ją su lazda numušti.
Aštuoniasdešimtmečiai Algirdas ir Teresė Karlinskai savo anūkėms Mantai, bei Laimai papasakojo apie savo vaikystės žaislus. Deja, jų prisiminimai skaudūs, nes pokario metais viskas buvo sunaikinta ir prarasta, nebuvo jokių žaislų, net medžiagų iš ko juos pasigaminti. Algirdas pamena, kaip jo mama pirkdavo iš vokiečių belaisvių, jų pagamintas medines mašinėles. Pats jis buvo tikras žiemos pramogų entuziastas. Mėgo slidinėti slidėmis, kurias buvo nusipirkęs už tetos duotus pinigus bei santaupas sukauptas už paties užaugintus balandžius. Su draugais pasidarydavo slidinėjimo trasas,  statydavosi tramplinus ir nuo jų šokinėdavo.
Teresė liūdnai prisimena, kad tais laikais neturėjo ne tik lėlės, bet ir jokios medžiagėlės, iš kurios būtų galima pasisiūti lėlytę. Tai kartais atvykdavusi pusseserė, radusi pas savo močiutę bent kokį skudurėlį, susukdavo Teresei lėlyčių. Tai buvo didžiausias turtas vaikui pokario metu. Kartą norėdama pasisiūti lėlei sijonuką, apžiūrėdama sesers sijoną pamatė, kad prie siūlių yra likę daug medžiagos, bekerpant atraižą nuo sesers sijono, netyčia prakirpo taip, kad viskas iširo.
Savo prisiminimais dalinosi ir Kazimiera Trinkūnienė. Pasakotoja prisiminė brolio iš karklo išdrožtus švilpukus, tėvelio nupirktus molinius. Daugelis pateikėjų nuotaikingai pasakojo apie gamintas popierines lėlytes, žiemos žaidimus: čiuožimą nuo kalno ant šiaudų prikimštų maišų, pačiūžas, kurias atstojo medinė lentelė su apačioje pritvirtintu metalu.
Vaikai ir jaunimas, bendravę su senoliais, susidomėję užrašė, filmavo pasakotojus, tarėsi kaip galėtų pasigaminti tokių žaislų,  kokiais žaisdavo jų seneliai ir proseneliai.

Ona Juškenienė,
Gilvyčių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

Asta Platiakienė,
Bazilionų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė