Pažvelkit… medžiai kaip nurimę…
Pamynę puošnų rūbą sau po kojom.
Kokia rimtis, koks įstabus gražumas
Advento naktį miglomis nuklojo.

Adventas – rimties, susikaupimo, susitaikymo metas. Artėja Kalėdos – laukiamiausia žiemos šventė. Kad laukimas neprailgtų, Ringuvėnų ir Romučių bibliotekose vyko adventiniai vakarai.
Visi susirinkusieji buvo pakviesti susėsti aplink stalą  pasikalbėti apie tą paslaptingą laiką ir visi drauge nupinti adventinį vainiką.
Pradėjom nuo degančios žvakelės, kuri suteikė šventei jaukumo, šilumos. Juk žiburys – tai kelrodė žvaigždė, kuri rodo mums kelią. Dėjom juostas, tartum kelius tardami: kelias į namus, kelias į mamos glėbį, kelias kaimyno pas kaimyną, kelias pas vienišą žmogų.
Adventas, tai laikas, kurio metu vienas kitam uždegame mažą žiburėlį. Kai norime atsiprašyti, padėkoti.  Degėme žiburėlius ir tarėme: drąsos žiburys, atleidimo žiburys, pagalbos žiburys ir t.t., dėjome ant nutiesto kelio.
Šiuo metu, kai gamta tampa niūri, šalta, kai viskas sustingsta tarp nevilties ir šalčio, žaliuoja eglė. Dėjome po eglės šakelę, kuri mums suteiks ramybės, džiaugsmo. Dėl to, kad Advento vainikas džiugintų, puošėme jį kankorėžiais nuo Kristaus medžio – eglės. Obuoliais – medžio vaisias. Žaisliukais – auksas gyvenime simbolizuoja džiaugsmą, svajonių išsipildymą. Saldumynais – jie tarsi gyvenimo skanėstai, kuriuos mes valgome ir gėrimės. Nupynę vainiką ir susikibę rankomis panirome į savo minčių ir svajonių labirintus, mintyse palinkėdami sau ir savo artimui dievo malonės.
Vakaras tuo dar nesibaigė. Visi susirinkusieji buvo pakviesti pasivaišinti arbata su meduoliniais sausainiais ir pasidalinti savo vaikystės prisiminimais, kaip buvo seniau praleidžiami adventiniai vakarai, kaip ruošiamasi didžiosioms žiemos šventėms – Kalėdoms.

Janina Butnorienė,
Ringuvėnų ir Romučių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė