Šiemet, minint masinių tremčių pradžios 75-metį, „Misija Sibiras“ penkioliktoji ekspedicija vyko už poliarinio rato, į Igarką, kur jos dalyviai sutvarkė didžiausias lietuvių tremtinių kapines Sibire. Šešiolika atrinktųjų ekspedicijos dalyvių nusprendė žengti už savo komforto zonos ribos ir vedami pilietiškų tikslų nuvyko į tolimąjį kraštą.

2016 m. lapkričio 4 d. Ginkūnų biblioteka pakvietė savo skaitytojus į susitikimą su „Misija Sibiras 2016“ dalyviais Luku Jankūnu ir Vaidotu Steponavčiumi, kuris įvyko Ginkūnų kultūros centro salėje.

Lukas Jankūnas, gimęs nedideliame Tytuvėnų miestelyje, Kelmės rajone, kaip pats teigia, „ esu tikras kaimo vaikas ir moku dirbti įvairius darbus“. Šiuo metu studijuoja geografiją Vilniaus universitete (II kursas). Dar būdamas I kurso studentas užpildė anketą ir pateko į atranką bandomajam žygiui. Žygyje tuomet dalyvavo 75 dalyviai, kurie viso bandomojo žygio metu nežinojo kur eina. Reikėjo įveikti 50–60 kilometrų Lietuvoje. Įveikęs šį nelengvą iššūkį Lukas pirmuoju bandymu pateko į ekspediciją.

Šiaulietis Vaidotas Steponavičius pasakojo, kad projekte nusprendė dalyvauti dėl kelių priežasčių – „tremtinių tematika mane domino jau seniai, o šis projektas teikia galimybę pačiam prisiliesti prie gyvosios istorijos. Mane labiausiai patraukė tai, kad sugrįžimas iš Sibiro nėra misijos pabaiga“. „Misija Sibiras“ – šviečiamasis visuomeninis projektas, kuriame matome prasmę“, – pokalbyje akcentavo jaunuoliai.

Vaikinai neslėpė, kad pirmieji įspūdžiai gniaužte gniaužė kvapą, kad Igarka iš pirmo žvilgsnio pasirodė tarsi miestas-vaiduoklis, tačiau su kiekviena diena miesto paveikslo vaizdas darėsi vis aiškesnis. O netikėtai gatvėje sutikta lietuvė padėjo pasijusti gerokai jaukiau. Pirmasis vaizdas kapinėse buvo ganėtinai beviltiškas – nusvirę arba pelkėse nugrimzdę kryžiai, tankiai apaugę brūzgynai ir nematomos kapinių ribos žadėjo nemažai darbo. Tiesa, poliarinės dienos jiems suteikdavo galimybę padirbėti ir iki išnaktų. Komanda turėjo tik 3 kirvukus ir kelis pjūklelius, su kuriais reikėjo išpjauti krūmynus. Taip pat reikėjo išvilkti išvirtusius medžius ir apgenėti smarkiai išsikerojusius. Sutvarkius aplinką, iš pelkės buvo traukiami, tiesinami ir vėl pritvirtinami kryžiai. Dalyviai pastatė ir 9 naujus lietuviškais motyvais puoštus kryžius, pagamintus iš maumedžio. Misijos dalyviai dirbo dieną ir naktį, kad pasiektų savo tikslą.
Šešiolikos, vienas kito nepažįstančių, žmonių komanda gyveno neįprastomis sąlygomis – dvi savaites gyveno palapinėse, tačiau pašnekovai džiaugėsi, kad komandoje pykčių nebuvo, ir teigė, jog darbų pasiskirstymas įvyko natūraliai.

Ekspedicija susitiko ir su ten gyvenančiais lietuvių kilmės gyventojais, kurie lietuviškai beveik nešneka, tačiau tai nebuvo barjeras, kurio nebūtų galima įveikti. Kaip teigė vienas iš dalyvių, kad tremties metais lietuviai buvo bendruomeniškesni, kas lėmė tai, jog Sibire jų mirtingumas buvo mažesnis nei kitų tautų. Vaikinai buvo atviri –  sunkiausias per visą šį laiką buvo anaiptol ne fizinis nuovargis, o patikėjimas, jog ekspedicijos dalyviai yra ten, pasaulio pamirštame užkampyje, kur amžinojo įšalo žemė, ir būtent čia ilsisi pražuvusi dalis Lietuvos ateities. Po visų šių darbų „Misija Sibiras 2016“ komanda sugrįžusi į Lietuvą, tęsia susitikimus su tremtiniais, bendruomenėmis ir visais, kuriems įdomi projekto „Misija Sibiras 2016“ veikla – pilietiškumo idėjų sklaida.

Rimvida Linauskienė,
Ginkūnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė