Kūčios – viena svarbiausių lietuvių šeimos švenčių, švenčiama artimųjų apsuptyje, lydima unikalių tradicijų, burtų, aukų bei ypatingų apeigų ir nekasdienių valgių. Tai – dalijimosi ir santarvės metas. Kūčių vakarienės dalyviai – ne tik gyvieji. Tą vakarą namiškiai prisimindavo savo mirusius artimuosius ir tikėdavo, kad vėlės gali slėptis net plaukuose. Nors šiandien avižinį kisielių keičia mandarinai, vis dažniau susimąstome, o kaip atrodė Kūčių vakarienė anuomet?..
2019 m. gruodžio 17 d. Raudėnų bibliotekoje vyko popietė „Kūčių valgiai ir papročiai“. Jos metu turėjome puikią progą prisiminti anuometinius papročius, tradicijas, paragauti kūčių stalo patiekalų. Diskutavome, kuo senosios lietuviškos Kūčios, iš to, ką apie jas žinome, skiriasi nuo dabartinių. Tiesą sakant, ne tiek jau ir daug. Be abejo, mes nerasime nė vienos visuomenės ir nė vienos šventinės tradicijos, kuri bėgant šimtmečiams nesikeitė. Tačiau iš dabartinių kalendorinių švenčių būtent Kūčios savo apeigų struktūra yra artimiausios senosioms, XVI–XVII a. šaltiniuose aprašomoms kaimo bendruomenės šventėms. Nes pasiruošimas vakarienei ir pati vakarienė išliko esmine Kūčių dalimi. Keitėsi valgiai, nunyko daugelis žemdirbiams aktualių apeigų, keitėsi ir toliau keičiasi santykis tarp pasaulietinio ir krikščioniško požiūrių, bet vakarienė, šeimos susibūrimas prie bendro vaišių stalo kaip esminis Kūčių dalykas išliko.
Smagu, kad vis dar švenčiamos didžiosios šventes. Nors gyvenimas bėga, tradicijos keičiasi, tačiau svarbiausia yra išlaikyti tikrąją švenčių dvasią – bendrumą bei dalijimąsi tarpusavyje. O svarbiausia yra tai, kad visi 12 patiekalų pereitų visiems per rankas. Juk Kūčių vakarienė ir skirta susitelkti, dalintis, tikėti, kad kiti metai duos geresnį derlių ir atneš daugiau džiaugsmo bei laimės. Gražių ir prasmingų švenčių!

Danutė Slavinskienė,
Raudėnų bibliotekos bibliotekininkė