„Įkritau kaip muselė į išrūgas“…
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė slapyvardžiu Žemaitė

1845 metų birželio 4 dieną (gegužės 23 d.) gimė prozininkė, dramaturgė, publicistė, visuomenės veikėja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921) Bukantės palivarke (dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas) netoli Šateikių (dabar Plungės rajonas) nuskurdusių bajorų šeimoje. Rašytoja savo gimtinę vadina Bukantiške, tačiau iš seno buvo žinomas Bukantės pavadinimas, kuris ir prigijo literatūros moksle ir praktikoje.

Savo „Autobiografijoje“ Žemaitė rašo: „Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipogi bajoraitė, kaip visuomet sakėsi, iš aukštos giminės esanti kilusi… Mano tėvai pas grapą Plioterį ištarnavo daugiau dešimt metų: tėvas – urėdu, motina – gaspadinė. Baudžiauninkai (lažininkai) nudirbo laukus, dvarely gyveno tik tėvai, samdyta mergaitė ir piemuo bandai ganyti ir žiemą šerties… Porą arklių tėvas dėl savęs laikėsi, algos ėmė 20 rub., motina 10 rub. Į metus. Tėvas laukus, lažininkus prižiūrėjo, motina paukščius: vištas, antis, kalakutus perino, augino, užaugusiusį dvarą Šateikių atidavė, Bukantiškės dvarelio karves milžo, sviestą suko, sūrius darė… Nuo kiekvienos karvės turėjo į dvarą atiduoti po paską sviesto (20 sv.) ir kapą sūrių (60).

Vaikų buvome keturios mergaitės, broliuko nebuvo, tik Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Aš vidurinė po Petronėlės, gimusi 1845-aisiais mojaus 31d.“

Žiniomis ir noru mokytis Julija konkuravo su pusseserėmis, lenkė jas imlumu, proto aštrumu. Per trejus mokslų metus būsimoji rašytoja daugmaž „perbėgo“ vidurinės mokyklos kursą, – anuomet tai laikyta neblogu merginos išsilavinimu.

Dėl įgimtų gabumų, didžiulės energijos ir atkaklumo pasiekė įspūdingų rezultatų net keliose srityse – augindama būrį vaikų, rašydama ir užsiimdama visuomenine veikla. Pasak amžininkų, ši charizmatiška asmenybė traukė žmones lyg magnetas. Rašytoja nešiojo skarelę, kuri buvo neatsiejama paprastos kaimo moters įvaizdžio dalis. Daug kas bandė atpratinti Žemaitę nuo skarelės. Netgi bičiuliai Amerikoje siūlė galvos apdangalą pakeisti stilingomis skrybėlaitėmis. Tačiau Žemaitė buvo užsispyrusi ir neperkalbama, o ilgainiui skarelė tapo jos pačios vizitine kortele.

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia buvo ypatingas laikas, kai į lietuvybės, socialinės gerovės pusę stojo nauja, daugiausia iš valstiečių luomo kilusi inteligentijos karta. Vienas iš jų buvo Povilas Višinskis, išvedęs Juliją Žymantienę iš nuošalių Ušnėnų į platesnį visuomeninį pasaulį, į literatūrą. Atveždavo slaptų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir  „Varpas“. Vėliau P. Višinskis Žemaitę supažindino su Jonu Biliūnu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda (Sofija Ivanauskaite-Pšibiliauskiene), Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaite), politiniais veikėjais, visuomenininkais – Jonu Vileišiu, Andriumi Bulota, Vincu Kapsuku, Vladu Putvinskiu bei lietuvių mokslo žmonėmis – Jonu Jablonskiu, Petru Avižoniu ir kt. Žemaitė lankėsi to meto šviesuomenės susiėjimuose. Jos kultūrinės, literatūrinės patirtys ir užmojai buvo tarsi preliudija kelyje į kūrybos viršūnę, kurią įveikti prireikė pusės gyvenimo…

Vaikystėje Julija išgyveno socialinę neteisybę, vėliau dėdienės dvare Šėmose patyrė išsilaisvinimo iš imperinės priespaudos dvasią. Jos aplinkos žmonių suvokimas, kad reikia padėti už tautinį išsivadavimą kovojantiems žmonėms, įskiepijo poreikį eiti ,,į žmones“. Nuo 1905 m. stiprėjantis moterų judėjimas dėl lygiateisiškumo, neabejingumas žmonių vargams prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui rašytoją įtraukė į veiklą, kurią ji dirbo iki pat gyvenimo pabaigos.

Rašytojos kūryboje skaudi moters tema, jos pažeidžiamumas. Ji rašė apsakymų ciklą „Laimė nutekėjo“: vienuose apsakymuose rašoma apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą ( „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“), kituose parodoma šeimyninė laimė („Sutkai“, „Sučiuptas velnias“).

Sukūrė vaikams apsakymų rinkinį „Rinkinėlis vaikams“.

Žemaitė sukūrė apie 350 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę “Autobiografija”, daugybę kitos formos kūrinių.

Žemaitė užaugino keturias dukras ir du sūnus. Vienas sūnus, bėgęs nuo tarnystės caro kariuomenėje, yra dingęs JAV, o kitas taip ir liko ten gyventi. Šiuo metu priskaičiuojama beveik 250 Julijos ir Lauryno Žymantų ainių.

Salvinija Šeškauskienė,
Šiupylių bibliotekos bibliotekininkė

Naudota literatūra:
Adolfas Sprindis. Žemaitė. – Vilnius: Vaga, 1986.
Juozas Jasaitis. Žemaitė. – Kaunas: Šviesa, 1983.
Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. – Vilnius: Vaga, 1976.
Žemaitės memorialinis muziejus. Žemaitė ir Bukantė. – Telšiai: spaustuvė „Spaudos lankas“, 2013.
Lietuva IV: enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.