Senieji Lietuvos gėlių darželiai : kvapnūs, puošnūs, gydantys / Gražina Žumbakienė. – [Rumšiškės, Kaišiadorių r.] : Lietuvos liaudies buities muziejus, 2016 (Kaunas : Indigo print). – 216 p. : iliustr. ; 25 cm. – Santr. angl.. – G. Žumbakienės bibliografija.: p. 212-213. – Bibliogr.: p. 210-211. – Augalų lietuviškų-lotyniškų vardų r-klė: p. 214-215. – Tiražas [500] egz.. – ISBN 978-9955-9661-5-9 (įr.)

Gražina Žumbakienė gimė 1948 m. Biržų rajone. Nuo 1972 m. dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje. Per kelias dešimtis savo darbo muziejuje metų surinko daug medžiagos apie senųjų Lietuvos sodybų gėlių darželius, daržus, sodus, sodybų medžius, kambarines gėles, augalų naudojimą per apeigas ir jų reikšmę. Pirmoji ėmė gilintis į Lietuvoje mažai tyrinėtą stnobotanikos sritį ir ją plėtoti.

Į šią knygą sugulė didžioji dalis G. Žumbakienės sukauptos medžiagos apie senuosius Lietuvos gėlių darželis: linksmi ir liūdni žmonių pasakojimai, ketureiliai, dainos, legendos apie puošnius, kvapnius ir gydančius augalus, iš kartos į kartą perduodamos žinios apie jų panaudojimą buityje ir vartojimą gydymui.

Knygoje pateikiama vertinga ir gausi medžiaga ne tik atskleidžia lietuvių šimtmečiais saugotas tradicines vertybes, praturtina Lietuvos etnokultūros fondą, bet yra svarbi mūsų tautos tapatumo suvokimui bei kaip Europos kultūrų nematerialaus paveldo dalis.

„Daugelis tyrinėtojų jau yra atskleidę turtingą mūsų senelių tautosakos palikimą. Jautrias lietuvaičių sielas liudija tautodailės tyrimai. Jie puikiai žinomi Lietuvos ir užsienio mokslininkams, Lietuvos ir kitų kraštų etninės kultūros puoselėtojams ir mylėtojams. Mažai žinomas yra mūsų protėvių bendravimas ir sugyvenimas su gamta, sodyboje paslėpti dvasios turtai. Žmogus, kurdamas ūkį, ne tik statėsi trobesius, bet ir kuo skubiausiai sodino dekoratyvinius medžius ir krūmus, apynius. Sodybose atsirasdavo sodai, daržai, gėlių darželiai. Skaitydami šią knygą suvoksime, kad mūsų turtai buvo slepiami ne tik kraičio skrynioje, dailiai išpuoštoje koplytėlėje, bet ir šalia pirkios esančiame sode. Tai ne tik sodo gėlės. Štai Ildifonsas Miltenis (g. 1917 m.), gyvenęs Vižančių kaime, Ylakių seniūnijoje, Skuodo rajone, pasakojo, kokie svarbūs augalai buvę ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Jo tėvai išsikėlė į vienkiemį ir pasistatė namus. Mažam vaikui atrodė,kad nauja sodyba visiškai tuščia: Kad sodyba man atrodė tokia dykynė, o kitose senose priaugę dilgynių, varnalėšų, tai ir jų naktimis nešiau iš dėdės. Tikras ūkis – yra ir dilgynių, varnalėšų. Kur tik papuolė, jų nelegaliai sodinau. Aš tik norėjau, kad mūsų ūkis būtų tikras.

Šioje knygoje apibendrinti per keturiasdešimt darbo metų Lietuvos liaudies buities muziejuje autorės atlikti etnografiniai tyrimai apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės gėlių darželius, juose augintus augalus, jų auginimo motyvus, naudojimą buityje ir per šventes, laikantis papročių ir atliekant apeiga. Remiantis istorine botanikos literatūra, pateikiama augalų apžvalga. Pasakojama apie gėlių darželio svarbą sodybos gyventojams, jo vietą, lysvelių išdėstymą.

Knygoje aprašomi kvapieji, gydomieji ir puošnieji sodybų darželių augalai. Kvepiančius lietuviai sodino dėl skanaus kvapo, gydomuosius – dėl sveikatos, o puošniuosius – dėl grožio. Apie kai kuriuos garbingiausius darželių augalus (rūtą, bijūną) kalbama plačiai, nes juos žmonės mėgo, todėl išsamiai pasakojo. Daug dėmesio skirta ir tarpukariu labai populiariam jurginui.

Rašant knygą, remtasi duomenimis, gautais apklausus 520 pateikėjų iš visų Lietuvos etnografinių regionų. Atkurti ir aprašyti pateikėjų darželiai. Apibūdinti ir Punsko (Lenkija), Pelesos (Baltarusija) apylinkėse gyvenusių etninių lietuvių auginti augalai. Remiantis surinkta etnografine medžiaga, įrengti Lietuvos liaudies buities muziejus (LLBM) gėlių darželiai. Taigi lankytojai turi unikalią galimybę susipažinti su Lietuvoje mažai tyrinėtu etnobotanikos pasauliu, t. y. ryšiu tarp žmonių ir augalijos.“

Iš knygos „Įvado“