Graži ta mūsų Lietuva,
Jos sraunios upės, gilūs ežerai,
Didinga jūra ir šilai, ir kloniai,
Piliakalniai, kalnai – ir viskas juk čia pat, po mūsų kojom.
/Lina Kleismantienė/

2017 m. birželio 7 d. Romučių biblioteka  su jaunaisiais skaitytojais, prisidėjo prie Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos organizuojamo dviračių žygio į piliakalnius, skirto Piliakalnių metams paminėti.
Sulaukę atvykstančių žygio dalyvių Romučių bibliotekoje, pirmiausia pasigaminome unikalų žygio dalyvio ženkliuką. Tada visi drauge patraukėme į artimiausią Romučių piliakalnį. Nuo piliakalnio pasižvalgius jis primena didingą Lietuvos istoriją. Bibliotekininkė Janina Butnorienė žygio dalyvius  trumpai supažindino su piliakalnio archeologine istorija.  Piliakalnis – vadinamas Gojeliu, įrengtas Ventos dešiniajame krante, santakoje su Upiuku, kitaip Srauto upeliu. Aikštelė keturkampė 35×20 metrų dydžio, apsupta pylimų ir griovių sistema. Šlaitai statūs 6–10 metrų aukščio. Datuojamas I tūkstantmečio pab. – II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnis apardytas, jame XIX – XX a. pradžioje buvusios kapinės (tebestovi keli kryžiai, mūrinė koplytėlė). Apžiūrėję piliakalnį ir pasifotografavę, dviračių žygio dalyviai nuvažiavo prie kito  piliakalnio.
Įveikę 4 km, pasiekė Rekčių piliakalnį dar vadinamą Vinavos ar Einuvos kalnu. Užlipus ant jo ir pasigrožėjus išraiškingomis Ventos slėnio pievomis, topteli mintis … „Oi rėkčiau, rėkčiau, kad galėčiau, gerus plaučius, kad turėčiau…“. Piliakalnis yra dešiniajame Ventos krante, prie santakos su nežinomu upeliuku. Čia žmonės gyveno ir kovėsi nuo I tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus. Yra beveik apvali 6–7 m. skersmens aikštelė, apjuosta pylimu. Šlaitai statūs 8–12 m. aukščio.
Stovintis atokiau nuo kitų senovės gynybinių centrų, Rekčių piliakalnis visuomet kėlė žmonių susidomėjimą, žadino vaizduotę. Dar iki II pasaulinio karo kalbėta, neva ant kalno stovėjusi bažnyčia, kuri vėliau prasmegusi. Ir urvas buvęs, į kurį metus akmenį, pasigirsdavęs paslaptingas bildesys. Pasakojama, kad kartą piemenaitė nugriuvusiame šlaite radusi kunigo arnotą, knygą ir vilnonę skarą. Yra žinoma, kad kartą per metus vakare nuo kalno pasigirsdavęs vaikiškas graudus balselis, šaukiantis kiaules. Kitame padavime pasakojama, kad vienas žmogus išgirdęs balsą, kuris ragino sekmadienį, per patį vidurdienį, ant šio kalno pašventinti kryžių, esą, tuomet apeigų dalyviai būtų išgirdę kažkokį nepaprastą dalyką. Kaip paprastai sakmėse būna, neišdrįso šventinti mišių laiku, tai ir liko paslaptis neatskleista. Pasigrožėję gražia gamta, pasisėmę gaivaus oro gūsių, pasidarę aibę gražių nuotraukų, su pakilia nuotaika patraukėme į namus.
Ačiū, Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos kolegėms, pakvietusioms Romučių bibliotekos skaitytojus į savo organizuoto žygio gretas.

Janina Butnorienė,
Romučių bibliotekos bibliotekininkė