Kas mums yra knyga? Kas yra biblioteka šiandien? Ar visi gali būti bibliotekininkais? Ar šypsotis ir kalbėti su kiekvienu norinčiu yra sunku? Šitiek kyla klausimų, ir atsakymų gali būti  labai daug. Vieni dievina knygą, ir be jos gyventi negali, kiti gi, mieliau sėdinėja prie TV arba kompiuterio ekranų… Bet visiems reikia supratimo, šilumos ir nors (ne)matomo pašnekovo palaikymo. Taigi žingsnelis po žingsnelio, per daugelį darbo metų, kaimo bibliotekos tampa  tarsi sielų gydyklomis, o bibliotekininkai savotiškais psichologais, patarėjais, išklausytojais… Kitaip paprasčiausiai neišeina. Jeigu tu nemyli žmonių, neik dirbti į biblioteką.

Visais laikais žmogui reikėjo žinių. Reikėjo Knygos. Netgi šiais, elektroninių knygų laikais, daug maloniau praleisti laiką skaitant „gyvą“ spaustuvėje gimusią knygą, kvepiančią dažais ir nuotykių laukimu… Knygos visada  buvo branginamos, perduodamos iš kartos į kartą, nesvarbu, kokiu raštu spausdintos, kokiu keliu iki namų atkeliavusios. Jos buvo mūsų guodėjos ir mokytojos.

1947 metai. Pokaris. Žarėnuose įsikuria pirmasis klubas-skaitykla. Jam, kaip ir Paliesių skaityklai, ima vadovauti Aldona Rimkutė. Labai sunkus metas, visko trūksta, o partija reikalauja… Darbuotojai dažnai keičiasi. Darbuojasi trumpai:  Nina Pčiolkina-Bronušienė, Apolinaras Janušas, Jonas Pikelis, Viktorija Kalendraitė-Šiurkienė.

1949 metų pabaigoje atidaryta Žarėnų-Latvelių biblioteka. Pilnas pavadinimas – Žagarės rajono Viliočių apylinkės Žarėnų-Latvelių tarybinio ūkio visuomeninė biblioteka. Joje dirbo: Mykolas Korsakas, Genė Kundrotaitė, Stasė Erštikienė, Adolfas Kapšas, A. Mikšienė, Juzė Karklienė, Bronius Puščius, Adolfina Adomkevičiūtė, Nadiežda Arzamasceva, Aldona Andrijaitytė, Ada Jonaitytė, Salomėja Čičirkienė, Valerija Gedžienė, Ženia Kliegerytė, Stanislava Baristienė, Bernadeta Medeckienė, Ona Leonaitytė, Antanina Petrauskaitė. Ilgiau dirbo Antanas Budzinskas (1980–2003), Danutė Petrikauskaitė-Valančiuvienė (2003–2013) ir Laima Kondrotaitė-Steponavičienė (nuo 2014).

Kadangi esu šio  krašto žmogus, pažįstu visus senbuvius, žinau savo gimtinės istoriją, pasakojimus, linksmus ir liūdnus atsitikimus, papročius ir senas tradicijas. Žinau apie mūsų dvarus dvarelius ir jų vaiduoklius, apie senus, dar kai kur išsaugotus medžius, apie senąsias mokyklas ir pirmuosius mokytojus… Kažkada, jei spėsiu, reiktų visa tai išdėlioti popieriuje. Bet. Laikas. Jis bėga taip greit, kad kartais ima rodytis, jog žemė sukasi vis greičiau, ir greičiau. Rodos, dar vakar atidariau bibliotekos, esančios Žarėnų pagrindinėje mokykloje, duris. Neliūdna čia buvo, daug vaikų, jaunimo, saviškių mokytojų, tarp kurių ir pati užaugau. Smagus tas šurmulys, visada pilna vaikų, triukšmo, tik spėk suktis… Bet viskas aplink mus keičiasi. Šiandiena turime biblioteką naujose patalpose. Skaitytojai noriai  dalyvauja renginiuose, parodėlėse. Tačiau sumažėjo mūsų mažųjų… Gaila, šiemet pirmą sykį po daugelio metų, negalėsime susirinkti Žarėnų bažnytėlėn per Motinos dieną, kur kasmet, pagal bibliotekos seną tradiciją, vykdavo gražūs koncertai, skirti mamoms, močiutėms. Karantinas pakoregavo mūsų darbus. Bet jis bejėgis pakeisti mus. Mes ir toliau gyvensime ir dirbsime Jums, mielieji skaitytojai. Išauš rytojus, be suvaržymų ir baimių, ir Jūs vėl praversite bibliotekų duris, ieškodami knygos, spaudos  ar paprasčiausio šilto pokalbio. Darbštuolės moterys ir vėl neš pasidžiaugti savo rankdarbius, dalinsis receptais, išbandytais karantino metu, o  vyrai ir vėl reikalaus literatūros apie žvejybą, medžioklę ir visokias kitokias, išskirtinai vyriškas veiklas. Na o mes, kaip visada, surikiavusios knygas – lauksime Jūsų…

Laima Steponavičienė,
Žarėnų bibliotekos bibliotekininkė