Amžinybė manęs nejaudina / Sigitas Parulskis. – 2018. – 235, [5] p. UDK: 821.172-4.

Begalinis žmonių noras sužinoti tiesą. Bet ta tiesa jiems dažniausiai reikalinga tik numalšinti smalsumui. Jie nieko su ta tiesa nenori padaryti: nenori iš jos pasimokyti, nenori ja mėgautis, nenori ja grūdintis. Kai smalsumas patenkintas, jiems niekas daugiau nebeįdomu, tiesa jiems tampa bevertė. Žvalgosi kitos istorijos, kitos paslapties, kitų paskalų.

Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.
Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors  įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.
Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai.
Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius.
Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus.
Sigitas Parulskis