Kazys Bradūnas. Archyvai / Maironio lietuvių literatūros muziejus ; [sudarytoja ir teksto autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė]. – Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). – 279, [1] p. : iliustr., faks., portr.. – Tiražas 800 egz.. – ISBN 978-9955-711-28-5

Knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai“ pristatomas Nacionalinės premijos laureato, poeto, redaktoriaus, žemininkų lankininkų kartos atstovo Kazio Bradūno (1917—2009) gyvenimas ir kūryba.
Pasitelkus leidinyje skelbiamas unikalias archyvalijas, esančias K. Bradūno ir kitų išeivių rašytojų rinkiniuose bei dukros Elenos Aglinskienės paskolintą Tėvų namuose, Vilniuje, likusią medžiagą: nuotraukas, dokumentus, epistolinį palikimą, rankraščius, knygas, spaudinius — atskleidžiama poeto asmeninio ir kūrybinio kelio raida istoriniame kontekste, individualios būties plėtojimo perspektyvos bei tarpusavio santykiai su kitais žmonėmis. Pateikti iki šiol mažai žinomi K. Bradūno biografijos faktai, išryškinti pasaulėžiūros ypatumai.
Cituojami rašytojų, literatūros kritikų laiškai, straipsniai leidžia iš arčiau pažinti ne tik K. Bradūno, bet ir kitų išeivijos kūrėjų asmenybes, kultūrinę, literatūrinę bei visuomeninę aplinką.
Ši knyga turėtų būti įdomi ir naudinga studijuojantiems literatūrą, lituanistams bei kultūra besidomintiems žmonėms.

  K.Bradūnas gimė 1917 metais vasario 11 dieną Vilkaviškio rajone. Vėliau Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo lituanistiką, o 1949 metais persikėlė gyventi į JAV.
Emigracijoje K.Bradūnas išbandė pačias įvairiausias profesijas. Dirbo duobkasiu, akmenskaldžiu, vėliau aktyviai įsitraukė į išeivijos kultūrinę veiklą. Ten redagavo „Literatūros lankus“, „Aidus“, „Draugo“ kultūrinį priedą, buvo aktyvus išeivijos kultūrininkas, knygų sudarytojas, redaktorius.
K. Bradūnas debiutavo 1943 m. knygele „Vilniaus varpai“. Iš viso K.Bradūnas yra išleidęs 16 poezijos rinkinių, naujausias iš jų – 2001 metais pasirodžiusi „Sutelktinė“.
Inicijavęs poezijos antologiją „Žemė“ K. Bradūnas subūrė poetų grupę, kurią pradėta vadinti žemininkais. Be K. Bradūno, čia buvo įtraukta V. Mačernio, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno ir J. Kėkšto kūryba. Žemininkų kartai jis priskiriamas ir dėl to, kad žemė – vienas svarbiausių jo poezijos motyvų, sutinkamų jau pirmuose eilėraščiuose. To neneigė ir pats poetas, kurį suformavo tėviškės aplinka.

  1992 metais K.Bradūnas buvo apdovanotas Nacionaline premija, 1994 metais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, o dar po metų su žmona Kazimiera sugrįžo gyventi į Lietuvą. 2002-aisiais poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

  „Kas man labai svarbu — būtent žodžio gerbimas.
Žodis turi būti labai tiksliai eilėrašty atrinktas, ir eilėraštis turi būti apšlifuotas. <…>
Ar į Dievulį kreipiesi, ar į medį, ar į paukštelį, — pirmiausia poezijos žodis.
Juk tai ir pirmuos Dievulio įkvėptuos raštuos pasakyta: Pirmiausia buvo žodis.
Ir tas žodis buvo Dievas“.

Kazys Bradūnas

K. Bradūnas (dešinėje) A. Nyka-Niliūnas Baltimorėje apie 1950 m.

 „K.Bradūnas yra vienintelis iš mūsų jaunesniųjų, išaugęs ir susiformavęs iš grynai lietuviškos dirvos ir poetinių tradicijų.
Svetimų literatūrų įtakos čia beveik nepastebima.
<…> Jis rodo ramų, labai realų, tradicinį, į kraują įaugusį suvalkiečio ryšį su aplinka ir žeme.
Poezija jam yra natūralus veiksmas, kaip ūkininkui sėja.
Šioje žemės ir žemdirbystės poezijoje Bradūnas yra daug pasiekęs ir yra gal vienintelis reiškinys mūsų literatūroje… neskaitant K.Donelaičio“.

 Alfonsas Nyka-Niliūnas

K. Bradūnas prie koplytstulpio Sausio 13-osios aukoms atminti. Vilnius, 1992 m.

„Kad ir į kokias plačias tarptautines lankas nuklysdavau, visuomet ieškojau naujų niuansų, susijusių su tėvyne.
Kiekviena mano knyga nebuvo nutolusi nuo mūsų liaudies kultūrinio palikimo.
Kiekvienoje savo knygoje norėjau atrasti kokią nors naują mūsų liaudies meno pakopą ar pasisukimą – ieškojau naujų lietuviškos dvasios pėdų“.

Kazys Bradūnas