Spalio 7 dieną Bubių Kultūros namų salėje vyko tęstinis renginys pagal Šiaulių rajono savivaldybės administracijos dalinai finansuotą projektą „Žvilgsnis į senelių žaislų dėžę“. Į jį susirinko gausus dalyvių būrys iš Gilvyčių, Bazilionų ir Bubių gyvenviečių, taip pat atvyko Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Audronė Kiršinaitė.

Bubių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūra Valuckienė pradėdama renginį papasakojo apie pirmąjį žinomą vaikų žaislą, kaip seną ritualinį žaislą – lėlę. Archeologai ją rado Egipto kapuose. Lėlei yra apie 4000 metų. Lėlės su judančiomis galūnėmis ir pakeičiama apranga pradėtos gaminti jau mūsų eroje. Senovėje lėlės buvo naudojamos religiniuose ritualuose, nes šis žaislas vaizduoja žmogų. Šiais laikais lėlės naudojamos mene, interjero puošyboje. Vyriausioji metodininkė Audronė Kiršinaitė dalijosi mintimis, jog mūsų vaikai yra primiršę, kas yra „skudurinė Onutė“.  Nereiktų pamiršti, kad vyresnio amžiaus žmonių pirmoji mėgstamiausia knyga buvo Džonio Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėlės“.

Renginio metu bubietė  Zofija Popovienė originalia kurtuvėnietiška tarme prisiminė savo vaikystės metais žaidžiamus „namus“, kuomet iš turimų rūbelių suvyniojant, užrišant mamos skarelę gaudavosi žaislas lėlė ir taip su savo seserimis bei giminaitėmis žaidė. Dalia Danilaitienė, augusi Šiaulių mieste, taip pat žaislus gamindavosi iš turimų skiaučių, siūlų, sagų, turėjo jau ir vieną kitą žaislą, pirktą parduotuvėje. Vida Vileikienė iš guolių pasigamindavo taip vadinamus „samokatus“ – paspirtukus, iš turimo audeklo namuose siuvo lėles, joms drabužėlius, įvairius gyvūnėlius. Danutė Poškienė prisiminė, jog vaikystėje žaisdavę „namais“, kada iš statomo kaimynystėje namo plytų pasidarydavę „kambarius“. Gilvyčių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Ona Juškenienė vaikystėje batų tepalo dėžutes panaudodavo išradingai įvairių žaislų pagaminimui.

Po pasidalijimo mintimis apie vaikystę popietės dalyviai pradėjo kūrybinę dalį –  žaislų gamybą. Bazilionų atstovės iš vaikiškų kojinių siuvo „žmogeliukus“, iš susuktų siūlų – lėlytes, Bubių, Gilvyčių moksleivės iškirpę iš medžiagos audeklo siuvosi lėles, į kurias prikimšę sintetinio pluošto – sintepono, pasigamino medžiagines lėles.

Taip visi pasigamino lėles, kurias buvo malonu liesti, apžiūrinėti, vertinti, nes, kad ir menkiausias rankų darbo daiktas yra žymiai mielesnis nei pirktas parduotuvėje. Kiekvienas pagamintas žaislas tai naujos istorijos pradžia.

Jūra Valuckienė,
Bubių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė