RAMUNIS, SIMONAS – ARCHITEKTAS

*1916 m. kovo 29  Pakštelių k., Kuršėnų vlsč. †2002 gruodžio 17 Vilnius. Lietuvių architektas. G. Ramunio tėvas. 1940–44 studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1941–43 – ir Kauno taikomosios dailės institute, 1960 LSSR dailės institute eksternu įgijo aukštosios mokyklos baigimo diplomą. 1944–45 dirbo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto valdyboje ir Respublikinio planavimo ir projektavimo tresto Šiaulių skyriuje (projektų vyriausiasis architektas), 1946–48 – Vilniaus dailės muziejuje (vyresnysis mokslo darbuotojas), 1953–54 – Mokslinėje‑restauracijos gamybinėje dirbtuvėje, 1955–61 – Viniaus Dailės kombinate (meno vadovas). 1945–77 (su pertraukomis) dėstė LSSR dailės institute; docentas (1965). Svarbesni projektai: Lietuvos dramos teatro (rekonstruoto iš teatro Liutnia, architektas V. Vorobjovas) interjeras (1951, neišliko), Lietuvos paviljono ir ekspozicijos įranga Sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje (1951–53, abu su architektais A. Nasvyčiu , V. Nasvyčiu), interjerai – Naujosios Akmenės kultūros namų, Tiškevičių rūmuose Palangoje buvusių Darbininkų sąjungos kūrybos namų, Centrinio knygyno Vilniuje Gedimino prospekte (neišliko; visi 1958), sanatorijos ir valgyklos Dainava Druskininkuose (1959, dabar kavinė Švieselė); K. Korsako vasarnamis Turniškėse, Vilniuje (1960), L. Ivinskio paminklo Kuršėnuose architektūrinė dalis (1960, skulptorius P. Aleksandravičius). Suprojektavo baldų, antkapinių paminklų Rasų ir Antakalnio kapinėse Vilniuje (režisieriaus R. Juknevičiaus, rašytojų B. Sruogos, L. Giros, akademiko K. Jablonskio, inžinieriaus J. Lapšio). S. Ramunio projektuotiems interjerams būdinga lietuvių liaudies architektūros formų saikinga stilizacija, modernumas, jie turėjo įtakos A. ir V. Nasvyčių ankstyvojo laikotarpio kūrybai.