MEJERYTĖ, BARBORA – VISUOMENĖS VEIKĖJA, LIETUVOS PEDAGOGĖ

∗1898 m. gruodžio 15 (3) Vainagiuose † 1982 sausio 3 Žalpeliuose, Šiaulių r. Lietuvos pedagogė, visuomenės veikėja. Barbora Mejerytė gimė Vainagiuose, Kurtuvėnų par., Šiaulių aps. grafo Pliaterio vyriausiojo miškų prižiūrėtojo ir grafo kambarinės šeimoje. Baigė namų ruošos mokyklą Obeliuose (Zarasų aps.), vėliau, 1918 m., aukso medaliu baigė „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazijos Tambove 7 klasę, o 1922 m. B.Mejerytė Kauno gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus brandos atestatui gauti. Tuo gabios mokinės mokslai nesibaigė – du semestrus mokėsi VDU filosofijos fakultete, tačiau teko studijas nutraukti, nes materialiai reikėjo paremti savo šešis besimokančius brolius ir seseris. Pradėjo dirbti. Buvo mokytoja Kražių, Skuodo, Šiaulių ir Bazilionų gimnazijose.
1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas B. Mejerytę apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu.
Drąsiai galima sakyti, kad B. Mejerytė buvo viena iš tų Lietuvos eruditų ir šviesuolių, prisidėjusių prie Tėvynės kūrimo aktyvia kūrybine veikla. Ji domėjosi grožine (ypač anglų) literatūra, daile, muzika. Mokėjo ir daug kalbų: graikų, lotynų, anglų, italų, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių. Senatvėje dar pati studijavo čekų ir ispanų kalbas. Bendravusi su Lazdynų Pelėda, Maironiu, V.Mykolaičiu-Putinu, S.Nėrimi, B.Sruoga, Šatrijos Ragana, ir Vaižgantu, negalėjo būti abejinga tautos likimui. 1931 m. Švietimo ministerija B.Mejerytei pripažino vidurinės mokyklos mokytojos vardą ir suteikė teisę dėstyti lietuvių, lotynų kalbas, istoriją, visuomenės ir gamtos mokslus, matematiką, fiziką, geografiją. Po Antrojo Pasaulinio karo apsigyveno Žalpelių kaime. Sukaupė gausią asmeninę biblioteką.
Kalbų mokėjimas B. Mejerytei suteikė galimybe užsiimti grožinės literatūros vertimu. Ji iš anglų kalbos išvertė Č. Dikenso romaną „Dombis ir sūnus“ (1958 m.), D.Golsvorčio „Forsaitų sagą“ (1950), V. Skoto „Aivenchą“ (1954 m.). B. Mejerytės gyvybė užgeso 1982 m. sausio 3 d. Kurtuvėnuose (Šiaulių raj.).
Eksternu įgijusi brandos atestatą mokytojavo Kražių, Skuodo, Šiaulių, Bazilionų mokyklose.  Paskelbė apsakymų, straipsnių literatūros, dailės klausimais, išvertė J. Galsworty „Forsaitų sagą” (1950–1951), W. Scotto  „Aivenchą” (1954), Ch. Dikenso „Dombis ir sūnus” (1958). Mirė 1982 Žalpeliuose. Paliko romano rankraštį. Romaną „Jonė“ 2008 m. išleido Lietuvos kultūros fondo leidykla „Saulės delta“.